Trumpa mangano tyrimų istorija

Ankstyviausią mangano naudojimą galima atsekti dar akmens amžiuje. Dar prieš 17 000 metų mangano oksidą (piroliusitą) vėlyvojo paleolito periodo žmonės naudojo kaip pigmentą urvų paveiksluose, o manganas vėliau buvo aptiktas senovės graikų spartiečių naudotuose ginkluose. Senovės egiptiečiai ir romėnai naudojo mangano rūdą stiklui balinti arba dažyti.
Nors piroliusitą žmonės naudojo ilgą laiką, iki 1870-ųjų, Vakarų chemikai vis dar tikėjo, kad piroliusitas yra mineralas, kuriame yra alavo, cinko ir kobalto. XVIII amžiaus pabaigoje švedų chemikas T O. Bergmanas tyrinėjo piroliusitą ir manė, kad tai naujas metalo oksidas, ir bandė šį metalą atskirti, bet nesėkmingai. Švedų chemikas Scheleris taip pat neišgavo metalų iš piroliusito, todėl kreipėsi į savo draugą ir Bergmano padėjėją – Ganną.
1774 m. Jiang Han gavo nedidelį metalinio mangano gabalėlį redukuodamas dioksidą (MnO ₂, taip pat žinomas kaip piroliusitas) pakaitinta medžio anglimi (daugiausia anglimi).
19 amžiaus pradžioje Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos mokslininkai pradėjo tyrinėti mangano panaudojimą plieno gamyboje, kuris Anglijoje buvo pripažintas atitinkamai 1799 ir 1808 m.
1816 m. vokiečių mokslininkas išsiaiškino, kad manganas gali padidinti geležies kietumą nesumažinant jos lankstumo ir kietumo.
1826 m. Vokietijos Piegeris pagamino mangano plieną, kurio mangano kiekis tiglyje buvo 80%.
1840 m. J M. Hitzas Jungtinėje Karalystėje gamina metalinį manganą.
1841 m. Pasa pradėjo pramoninio masto veidrodinės geležies gamybą.
1875 m. Pasa pradėjo komercinę mangano geležies gamybą, kurioje mangano kiekis yra 65%.
1860 m. įvyko reikšmingas lūžis mangano panaudojimo srityje. Bessemeris iš visų jėgų stengėsi sukurti jo vardu pavadintą plieno gamybos procesą, tačiau susidūrė su problema – pliene liko per daug deguonies ir sieros. Šią problemą 1856 m. išsprendė Machtas, kuris pasiūlė Bessemeriui į išlydytą plieną, kad būtų pašalinta siera, dėti veidrodinės geležies (mangano geležies su mažesniu mangano kiekiu). Bessemerio metodo gimimas žymėjo evoliuciją nuo ankstyvosios pramonės revoliucijos „geležies amžiaus“ iki „plieno amžiaus“, kuris metalurgijos raidos istorijoje turi epochinę reikšmę.
1866 m. William Siemens naudojo mangano geležį, kad kontroliuotų fosforo ir sieros kiekį plieno gamybos procese ir paprašė šio metodo patento.
1868 m. Le Croncher pagamino pirmąją sausą bateriją, kuri vėliau buvo patobulinta, naudojant mangano dioksidą kaip katodinį depoliarizatorių sausoms baterijoms. Mangano naudojimas baterijų srityje paskatino mangano dioksido paklausos augimą.
Po 1875 m. Europos šalys pradėjo naudoti aukštakrosnius, kad gamintų veidrodinę geležį, kurioje yra 15 % -30 % mangano, ir mangano geležį, kurioje mangano yra iki 80 %.
1890 m. gimė mangano geležies gamybos elektrinėje krosnyje procesas.
1898 m. atsirado aliuminio terminis metalinio mangano gamybos metodas, o elektrinėje krosnyje išsausinimo rafinavimo metodas taip pat buvo naudojamas mažai anglies turinčiam feromanganui gaminti.
1939 metais pradėta elektrolitinė metalinio mangano gamyba.