Geležies lydiniai naudojami plienui legiruoti, ty suteikti jam geresnes savybes pridedant papildomų elementų. Tiesą sakant, geležies lydinys yra geležies ir kito metalo mišinys. Geležies lydinio kaina yra mažesnė nei gryno metalo. Be to, jame esanti geležis lydymosi metu ištirpdo pagrindinį elementą, todėl jį galima lydyti žemesnėje temperatūroje.
Legiruotasis plienas buvo naudojamas nuo seniausių laikų. Geležies rūdoje dažnai yra kitų metalų priemaišų, kurios jau tada leido pagaminti patvaresnius metalo gaminius. Be to, senovės kalviai naudojo meteorito rūdą, kurioje buvo nikelio.
Dirbtinė geležies lydinių gamyba
Metalurgai jau seniai bandė įveikti plieno trapumą. Kaip išsiaiškino chemikai, taip nutinka dėl jame esančio deguonies. Kad jį pašalintų, 1804 m. Davidas Mushetas į plieną pradėjo dėti mangano. Tačiau tokiu būdu pagamintas plienas buvo kietas ir jame buvo daug anglies. 19 amžiaus šeštajame dešimtmetyje gamintojui Priger Bonoje pavyko gauti lydinį, kuriame yra 60% mangano, lydydamas ketaus, mangano rūdos, anglies miltelius ir butelių stiklą tiglio krosnyje.
Geležies lydiniuose yra ugniai atsparių metalų, todėl jų gamyba visada buvo siejama su lydymosi temperatūros padidėjimu, taigi ir su didelėmis degalų sąnaudomis. Tai padidino plieno, kuriame yra papildomų elementų, kainą. Dar 1802 metais Vasilijus Petrovas parodė, kad naudojant elektros lanką galima išlydyti metalus ir atkurti juos iš oksidų. Tačiau tik 1884 metais D. Napier gavo metalo luitą, kurį išlydė elektra. Neigiamas akumuliatoriaus gnybtas buvo prijungtas prie krosnies dugno, o teigiamas - prie metalinio disko, esančio išlydyto metalo paviršiuje.
Tačiau prieš atsirandant kintamajai srovei, iškilo problemų gaminant ferolydinius elektrinėse krosnyse, nes įvyko elektrolizė ir, be reikalingų elementų, buvo atstatyti ir kiti. Pavyzdžiui, tokiu būdu gautame ferosiliciuje taip pat buvo aliuminio ir fosforo, todėl jis subyrėjo veikiamas drėgmės.
Dabar geležies lydinių gamybos plėtra juda mažinant sąnaudas ir pagreitinant jų kūrimą. Atsirado rafinavimo perlydymo technologijos, leidžiančios gauti plieną su dideliu reikalingų priemaišų kiekiu ir be nereikalingų priedų.