Vanadžio atradimo istorija.

Vanadis buvo atrastas du kartus. Pirmą kartą jį 1801 m. atrado Meksikos mineralogijos profesorius Dierry Riva. Jis rado jį vanadiato mėginyje, Pb5(VO4)3Cl mėginyje, kuris buvo pavadintas „Ellitroni“, reiškiančiu „raudoną“, nes šio naujo elemento druskos tirpalas kaitinant buvo ryškiai raudonas, ir išsiuntė prekę į Paryžių. Tačiau prancūzų chemikai padarė išvadą, kad tai buvo užteršta chromo rūda, todėl ji nebuvo atpažinta.
Antrasis atradimas buvo atliktas 1830 m., kai švedų chemikas Sefstromas (Sefstrom.NG, 1787 - 1845), tyrinėdamas geležies rūdą Smarand regione, ištirpino geležį rūgštimi ir likutyje aptiko vanadį. Dėl - spalvingų ir gražių vanadžio junginių spalvų šis naujas elementas buvo pavadintas "Vanadžiu" gražios skandinavų mitologijos deivės vardu Vanadis "Vanadis". Išvertus į kinų kalbą, jis vadinamas vanadžiu. Sefström, Wheeler, Becerius ir kiti tyrinėjo vanadį, kad patvirtintų jo egzistavimą, tačiau jie niekada neišskyrė monolitinio vanadžio. Vėliau, 1830 m., Tellermo budistų šventykla atrado jį geležyje, išgautoje iš Švedijos geležies rūdos, ir patvirtino, kad tai naujas elementas, vadinamas vanadžiu, kuris jam pavyko įrodyti, kad tai naujas elementas, todėl nugalėjo konkurentą chemiką Friedrichą Wöhlerį iš Simapan (Meksikas), kuris taip pat dirbo prie kitos vanadžio rūdos.
1840 m. rusų mineralų inžinierius Subinas rašė, kad „vario ketaus, juodojo vario, vario luitai - yra vanadžio lydiniai, kurie dėl vanadžio buvimo“.
1869 m. anglų chemikas Roscoe (Roscoe.HE, 1833–1915) redukavo vanadžio dioksidą vandeniliu, prieš pirmą kartą gaudamas gryną vanadžio metalą, ir įrodė, kad ankstesni metalo pavyzdžiai iš tikrųjų buvo vanadžio nitridas (VN).
1939 m. Vanadis taip pat buvo aptiktas vario smiltainyje Permės mieste, Rusijoje.